BLOGas.lt
Pigūs skrydžiai
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

LAISKAS MYLIMAM ZMOGUI*

AuryT | 2010-01-04 | Be temos

Atleisk, kad atimu is taves kelias tau brangias minutes is tavo gyvenimo…bet si karta, su krikstolinemis asaromis akyse, as noriu tau išsakyti viska, kas drasko mano trapia sirdi jau beveik du džiaugsmo, meiles bei skausmo kupinus metus…
              As niekada negalvojau, kad pasakysiu tau siuos zodzius, bet jei nesužinosi ka as jauciu, tai niekada nepazinsi vienintelio žmogaus pasaulyje, kuriam tu esi - visas gyvenimas…
             Zinai, nors ta diena dabar atrodo taip toli…kazkur paskendusi praeities seselyje, bet as visdar sugebu savo mintyse regeti ta pirma musu pažinties akimirka…kai su šypsena veide, pirma karta tu pažvelgei i mano jaunos, naivios, ir pazinimo noro kupinas akis… ta akimirka tu sugebėjai i nieko dar nesuprantančios  mergaites gyvenima inesti svaiginančia bet kartu ir skaudinančia meile… Ir net dabar po tiek nykstančio uzmarstyje laiko, kuris atrodo prabėgo taip greitai, kaip subega smelis smelio laikrodyje, as jauciu pirmo tavo bucinio salduma bei deginima…Tau sunku tai suprasti, bet taip yra… Ta akimirka - tapai mano gyvenimu…ir nuo  tos svaiginančios nakties kai musu gyvenimo upes subėgo i viena meiles jura, as nemeluodama galiu tau ištarti MYLIU…
          Mano atmintyje liko kiekviena kartu praleista akimirka, sunku tuo patiketi, bet galeciau tau priminti kiekviena žvilgsni, ranku svelnuma ir kiekviena tavo ištarta man zodi…Viskas liko manyje… kiekvienas bučinys…apkabinimas… viskas… Bet dabar as einu gatve kuria kazkada eidavome kartu, ir mano širdyje atgimsta prisiminimai tu dienu ir naktu kai galėjau laikyti tave savo rankose ir nepaleisti… kai galėjau jaustis laiminga tavo glebyje… Bet juk tai buvo taip senei… bent dabar taip atrodo… bet juk vos diena be taves vos istverdavau, tai ar tu bent įsivaizduoji koki skausma jauciu taves nepatydama sitiek daug ledinio bei zudancio mane laiko??? Juk kiekviena nakti galvoju, kodel taip turėjo nutikti, kad tave nusinese saltos gyvenimo bangos ir as neturėjau jegu tam pasipriešinti ir kovoti del meiles tau…
        kiekviena miela nakti tamsoje galvoju apie tave… butent nakti, nes juk naktis priklause mums… naktyje paskesdavome apakinti tamsos… laikydavome vienas kita glebyje ir melsdavom kad saule nenusviestu musu ilgesio ir meiles kupinu veidu… Atleisk… nesugebėjau išsaugoti tu akimirku… gyvenimas lyg koks saltas bejausmis budelis uzbaige musu bendrystes ir artumo dienas…Nors ir bandeme kovoti, nors ir bandeme priessintis ir plaukti pries srove, galu gale pristigome jegu ir bangos mus nunese i dvi skirtingas salas…bet zinai ka? As neprarandu vilties net jei esi toli nuo manes, uz tukstancio myliu… vis tiek esi tam pačiame vandenyne… ir tai suteikia man jegu kasdieninėje kovoje, žinojimas kad tu kažkur , nors ir toli esi laimingas, tai padeda man išlikti… vien del taves as dar gyva… meile tau ikvepia mane gyvenimui…
         ir net jei musu likimo laivai nebesusitiks tam pačiame uoste, mano meile amžinai liks gyva ir degs mano širdyje.. Tau…
        bet supranti, tai neslopina zudancio ilgesio skausmo… niekas nemazina krikstoliniu asaru riedančiu mano skruostu skaičiaus… niekas juk neistrins prisiminimu is kartu praleistu akimirku… kiekvieno tavo skambucio ir zodziu kad pasiilgai, ir kad is ilgesio vidury nakties stovi prie mano namu laukdamas manes išeinant… Dieve, kiek naktu tokiu buvo…. ir jos visos pilnos meiles, džiaugsmo, ir prisiminimu kaip tavo stiprios rankos spaudžia mano trapu is meiles virpanti kuna… del to kiekviena karta apie tai pagalvojus, mano sirdis apmirsta is skausmo, nes daugiau niekada nebestovėsi ir nelauksi manes… bet as net tai žinodama, dar vis stoviu naktimis prie lango su viltimi kad gal kadanors tu sygrysi ir vel paskambines prasysi kad išeičiau pabuti bant pora minuciu tavo glebyje…Bet ta viltis pradeda po truputi nykti, palikdama tik liudesio pilnus anspaudus mano širdyje… nes tu nebesugrysi… nebeapkabinsi… ir nebeištarsi man „myliu”
         ir dabar as tik sedziu ant salto esfalto atremusi galva i murine siena, ir žvelgiu tavo namu žiburio link, atrodo kad esi taip arti, taip ranka pasiekiamai arti…bet tenka suvokti kad esi toliau nei gali matyti mano akys… ir tada suprantu kad daugiau niekada nebusiu taip arti taves, kad galeciau užuosti tavo kuno kvapa, kad galeciau pajusti tavo odos svelnuma ir buciniu karstuma.. daugiau niekada… niekada… bet as vel einu gatve tava… tamsoje isnyksta mano asaros .. o tavam lange dega sviesa, kuri man primena siluma kuria man dovanodavai… bet eiti vidun neisdrystu, nes tikriausiai ten esi su ja… todel krentu ant saltos zemes, ledinem rankom šluostau asaras nuo skruostu ir gryzusi visada prisiekiu sau būti stipri ir pamirsti tave, daugiau niekada nebeieškoti, bet jau kita nakti vel apsupta tamsos, klaidžioju tavo gatvėmis…
         sunku rasyti man  siuos zodzius, akis temdo asaros…bet sie zodziai yra akimirkos kai nebuwau Salia taves… tai rasydama perteikiu savo jausmus kuriu gal niekada tau nepasakysiu… nes wiskas ka rasau dabar yra is tu dienu ir naktu kai taves nematydavo mano akys… kai tavo rankos nelaike manes savo glebyje… noriu kad žinotum kiek naktu taves ieškojau…ir  kiek dienu galvojau kur tu…

        As noriu kad tu suprastum koks esi man brangus….noriu kad žinotum kiek poelgiu del taves padariau tau nezinant… noriu kad žinotum kiek nektu del taves praverkiau, ir kaip tave myliu…
        Ar prisimeni tas dienas , kai netiketai susitikdavome, kai saule apsviesdavo mano sviesius plaukus, ir tavo akys palydėdavo mane einancia gatve? Ar prisimeni kaip susitikdavo musu akys? Akimirka vel galėdavome pamatyti vienas kita ir įsivaizduoti kaip puolame vienas kitam i glebi… Tos dienos liko mano atmintyje, nes per viena akimirka sugebėdavai padaryti mane laiminga… tik su tavimi as galėjau būti laiminga… bet prisimenu ir vakarus po musu kiekvieno susitikimo, po trumpu meiles žvilgsniu vienas i kita, as naktimis vaiksciodavau gatvėmis taves ieskodama… svajodama vel i tave pažvelgti, nors ir trumpam… dar karta…    iki isnaktu klaidžiodavau tamsiais, baimes sukaustytais keliais su viltimi širdyje tave rasti… ir tas skausmas… skausmas taves nesutikus, jis persmelgdavo mano siela, palikdamas joje tik salti ir vienatve… neteisk manes, bet as tik nebegaliu gyventi be taves, del to ieškau taves, mirstu širdyje ir is paskutiniuju jegu bandau tave surasti… bet kai randu… neturiu drasos prieiti , apkabinti ir nebepaleisti… nes zinau kad jau išmokai gyventi be manes, taip kaip as niekada neišmoksiu gyventi  be TAVES>>>
        Tu esi brangiausia ka as turėjau savo gyvenime…ir as niekada neistengsiu taves uzmirsti… niekada negalesiu pažvelgus i tave nenoreti taves apkabinti… nes as myliu tave - toki koks tu esi… myliu tavo šypsena, akis , rankas.. visa kuna… myliu tavo prisilietimus, myliu tave taip, kaip niekas kitas taves nemyles… visa sirdimi, visa siela… visa savimi… ir visu savo gyvenimu…
       niekada nepamirsiu taves, nes viskas man primena tave… kiekviena gatve, kuriomis einu kasdien, kiekviena masina, kiekviena daina… dangus, saule, zvaigzdes.. viskas… viskas man primena tave… todel manau kad nera pasaulyje tokios vietos , kur galeciau negalvoti apie tave… nes jau senei savo širdyje peiliu ireziau tavo varda ir niekas nebegali jo panaikinti, jis bus ten kol mano krutinej plaks mana sirdis…
        siame laiske sudėjau savo mintis… visas svajones… siame laiske laidoju pati save… del taves… del meiles tau…
      tikiuosi kad skaitydamas ji suprasi kaip man taves reikia… kad myliu tave… tik tavimi gyvenu… kad diena ir nakti tu esi manyje, mano mintyse , svajonėse ir zodziuose… as amžinai liksiu ta pacia mergaite kuria apkabinai ir padovanojai nuostabiausiu akimirku gyvenime… tavo glebyje… Visada liksiu ja, kad jei kadanors sugrystum i mano gyvenima… atpažintum tas pacias tave mylinčias rudas akis…
bet tu negrysi…

ir mano zodziai liks sitam, bejausmiam baltam lape amziams…

mano zodziai liks siame laiske…

kurio tu niekada neperskaitysi…

Atleisk, kad niekada nepasakiau tau ka jauciu… atleisk kad neprisipažinau meileje
kai turėjau tam proga… bet tiesiog salia taves norėjau būti stipri… tokia pat stipri koks esi tu… bijojau parodyti kad beviltiškai įklimpau meilėje, ir kad 3 metus diena is dienos galvoju apie tave… atleisk kad stengiausi kiekviena apkabinima suvaidinti kuo saltesni… atleisk kad nebuwau salia kai tau to reikėjo… atleisk man uz tai kad stengiausi tave pamirsti… atleisk kad norėjau sukelti tau pavyda ir parodyti jog nepriklausau tau… atleisk man uz visa sita mela… nes myliu tave labiau uz viska pasaulyje, ir nieko niekada taip nemylėjau ir nemylėsiu kaip tave… ir zinok kad as nebeistengsiu taves pamirsti… esi mano širdyje…mano sieloje… manyje…
Atleisk man ….

zinau niekada nebegrysi i mano gyvenima… bet as vis tiek lauksiu taves…
lauksiu tavo žvilgsnio i mane kai eisi pro saly… lauksiu tavo šypsenos, nors ir ne man skirtos… as lauksiu tavo zodziu - kuriu gal jau nebeištarsi man…bet as vis tiek lauksiu… nors ir visa gyvenima….

Ir  busiu tavo seseliu…

stebesiu tave is toli….

žinosiu kada užmerki akis ir kada jas pramerki…

…vien tam kad zinociau ar esi laimingas…

nes as galiu ir numirti vien del tavo laimes…

                                                                                         MYLIU TAVE>>>….
                                                                                        ir amžinai mylėsiu…
                                                                                                           L.L <3***

Patiko (15)

Rodyk draugams

Komentarai (5) : “LAISKAS MYLIMAM ZMOGUI*”

  1. paulius rašė:

    ;o tikrai didele meile :) nuostabu !!
    jei visi zmones taip myletu - manau pasaulis butu daug grazesnis !! :)

  2. Simona rašė:

    labai nuostabu, esu panašų parašiusi savajam : }

  3. Ashlin_platinum rašė:

    Paskutinis laiškas mylimam žmogui.

    Kaip ir prieš kelis metus, vėl rašau tau laišką… Tik šį kartą, jame nebebus tiek skausmo, ilgesio ir nostalgijos… Dabar aš pati esu kitokia nei tuomet, tai ir laiškas kitoks…
    Bėgančios dienos, privertė į viską pažvelgti kitu kampu, ir supratau, kad viskas kas maniau yra „svarbu“ dabar tapo tik šešėliais kažkur giliai praeityje.
    Kad ir kaip būtų keista, bet tavo mergaitė užaugo…
    Jau nebeverkiu dėl prarastų vakarų. Ir tie rožiniai akiniai temdę mano gyvenimą pagaliau nukrito, leisdami man suvokti realybę. Suvokti tai, kad viskas ką turėjome nebuvo tikra. Ar aš pamiršau tave? – NE. Tiesiog išmokau gyventi be tavęs, ir supratau kad viskas ką taip idealizavau buvo tik mažas nuotykis mano gyvenime, iš kurio išsinešiau daug vertingų pamokų. Ar aš gailiuosi to kas buvo? – žinoma ne. Juk viskas kas gyvenime nutinka, turi savo prasmę. Ir jei taip buvo – vadinasi tai buvo viskas ko man tuo metu reikėjo. Taip kad nėra ko gailėtis. Nebent veltui prašvaistyto laiko, laukiant tavęs, ir sutryptos savivertės. Bet viskas baigta… Tu kažkur praeityje – o aš savoje dabartyje.
    Bet noriu tau ir padėkoti. Jei ne tu, nebūčiau tapusi tokia stipri. Nebūčiau išmokusi svarbiausių gyvenimo pamokų, nebūčiau susidūrusi su pirmu skausmu ( o jį turi patirti visi ) ir svarbiausia – nežinočiau kas yra pirmoji meilė. 
    Pirmame laiške nebuvo visos mūsų istorijos, neturėjau laiko jo užbaigti… Po to kai jį parašiau, po ilgo laukimo – mes buvome pagaliau kartu. Nors ir trumpai, bet kartu. Mano maža svajonė buvo išsipildžiusi. Ir leidai man suvokti – ką reiškia būti su tavimi. Ačiū tau už tai. Pamačiau koks esi ištiesų. Ir tiesą pasakius – buvai visai netoks kokį tave idealizavau. Tai manau ir padėjo man žengti pirmąjį žingsnį tavęs pamiršimo link. Po mūsų išsiskirimo praėjo pusantrų metų, ir aš pagaliau galiu pasakyti – kad mano širdyje nebeliko vietos Tau.
    Tuo metu, niekada nebūčiau pagalvojusi, kad turėsiu pakankamai jėgų tave pamiršti. Bet… pamiršau.
    Ir neliko tos neapykantos – už mano ašaras. Neliko kaltinimų už manęs neįvertinimą, už abejingumą. Aš atleidau Tau.  Tik kartais gailiuosi to – kad per tave tapau šaltesnė, nei buvau prieš tai, kad įskaudinau daug žmonių kurie buvo aplink mane, už tai jog buvau pilna neapykantos už viską ką privertei mane patirti. Bet dabar, jaučiu kad mano širdis vėl pradeda plakti iš naujo – tik šį kartą ne dėl tavęs.
    Ilgą laiką bijojau vėl pamilti, bijojau kad teks kentėti taip pat kaip dėl tavęs… bijojau kad kitas žmogus neatsakys tuo pačiu, kaip neatsakei tu. Bet tai buvo tik mano baimė…
    Aš įveikiau ją – pamilau. Dar kartą…
    Po 3 metų, gyvenimo dėl tavęs, ir po pusantrų metų gyvenimo bandant pamiršti tave, aš atverčiau naują gyvenimo puslapį – kuriame esi ne tu, o naujas žmogus, kuris kitaip nei tu, vertina mane. Jis verčia mane jaustis laimingai.
    Ir dabar galiu pasakyti jog – Aš pamilau dar kartą.
    Bet šį kartą viskas kitaip nei buvo su tavimi… dabar mano meilė, kaip ir aš pati yra brandesnė. Dabar į viską žiūriu kitaip, nei tada… Nebeliko naivios mergaitės, kuri laukdavo naktimis tavo skambučių, dabar likau aš – vertinanti save, ir žinanti, kad pati statausi savo gyvenimą (nes niekas kitas jo už mane nepastatys).
    Dabar rašau Tau – nes šiuose žodžiuose pripažinu, kad palieku praeitį už savęs, ir nuo šiol gyvenu dabartimi. Pripažinu pati sau – kad įstengiau tave pamiršti. Čia mano atsisveikinimas, mano paskutiniai žodžiai kuriuos galiu tau pasakyti.
    Nes įsimylėjau tą kuris to vertas. Tą, kuris po ilgų ieškojimų, sugebėjo pakeisti tave, mano gyvenime.
    Ir tikiuosi, jog būsi laimingas  Kad vertinsi savo panelę kurią dabar turi – taip, kad ji niekad nekentėtų taip, kaip kentėjau dėl tavęs aš. Ir mylėsi ją taip – kaip nesugebėjai mylėti manęs.
    Tu buvai tas – kuris mane užaugino. Ir visuomet būsiu dėl to Tau dėkinga…
    Nes nuo šios akimirkos, daugiau niekada apie tave nepagalvosiu, pamiršiu viską kas buvo, ir būsiu laiminga su kitu žmogumi. O tu, žinau, kad pažvelgęs į žvaigždes, pagalvosi apie mane, apie tą mažą mergaitę, kurios akyse jauteisi toks – didelis. Bet kurios nemokėjai vertinti, taip, kaip ji buvo to verta.
    Aš žinau, kad kaskart mane pamatęs, tau truks to žinojimo, kad kažkas tavęs laukia. Bet suprasi jog to laukiančio žmogaus jau nebėra…

    Atleidžiu tau už viską…

    (atsakas i mano pirma laiska) :))

  4. Inga rašė:

    Saunuole

  5. giedre rašė:

    rfrfrfgrg

Rašyti komentarą